Visada mylėjau vaikus, esu vyriausia iš brolių ir sesių bei pusbrolių ir pusseserių, globojau juos ir auklėjau, galiausiai įstojau į pedagogiką, pabaigus mokyklą išvykau dirbti aukle į Norvegiją ir atostogų metu po mano širdimi pradėjo augti gyvybė. Seniai to troškau, buvau be galo laiminga, grįžau iš Norvegijos trečią nėštumo mėnesį, buvo pirmasis susitikimas su mažyliu, dar po dviejų mėnesių sužinojau, kad tai berniukas, buvau laiminga. Draugė pasidalino, kad jai praėjus mėnesiui po gimdymo dingo pienas, ir tada susimąsčiau, o kaip jis dingsta, juk aš noriu savo brangenybę žindyti ilgai. Mama sako man, kad mane ir brolį žindė tik po mėnesį, o aš galvojau, kaip padaryti, kad pieno būtų ilgai, ir radau skelbimą apie žindymo kursus, nuėjau ir po jų žinojau, kad pienuko turėsiu tiek, kiek reikės mažyliui.
Pradžia buvo sudėtinga, tačiau mano noras žindyti mažylį savo pienu buvo toks didelis, kad „atsistojau ant blakstienų“, kad jį išsaugočiau. Mano tikėjimas ir nuostabios mamos pagalba padėjo – žindžiau berniuką iki penkių su puse metų. Kai jam suėjo dveji, nauja gyvybė pradėjo augti po širdimi neplanuotai. Vėl man klausimai: ką daryti, berniukas žinda dažnai, kiek nori ir kada nori visą parą, gimus sesutei, broliukui dėmesio sumažės, o dar pienuką atimsiu, kaip aš galiu taip padaryti, turiu jį žindyti, bet ar naujai gyvybei nepakenksiu? Ieškojau atsakymo internete, mamų forumuose ir vidus sakė žindyti, stebėjau savo kūną, žindžiau sėkmingai net prasidėjus sąrėmiams, kol jie pradėjo kartotis kas keturias minutes. Ryte vyresnėlis paragavo pienuko, jam buvo neskanu, pasiūliau paragauti iš kitos krūties – ir ten pienas buvo neskanus, tada jis pareiškė, kad pienukas liks sesutei, jis jau didelis. Gydytoja išleidžiant iš namų patarė nutraukti vyresnėlio žindymą, nes pieno neliks sesutei, juk tai prieštarauja žinomam faktui, kad kuo daugiau žindai, tu daugiau gaminasi. Grįžus namo vyresnėlis kelias dienas norėjo pieno kelis kartus per dieną, naktį jis jau išmiegodavo, kai dar laukiausi. Po kelių dienų liko tik du jo žindymai, tačiau dažniausiai kelis mėnesius buvo taip, kad kai jau pasiruošdavome mamytės pienelį valgyti, prabusdavo sesutė ir būdavo labai daug ašarų, kad ne jam pienelis. Reikėjo nemažai kantrybės ir kalbų, buvo ir taip, kad abu žindžiau vienu metu. Buvo kartais taip, kad pietų žindymą praleisdavom, tada krūtys taip prisipildydavo, kad tekdavo prašyti sūnaus, kad nuvalgytų pienelį. Mergytei jau 3 metai ir 4 mėnesiai, žinda dažnai dieną, naktį irgi prabunda kelis kartus.
Žindau ištisai jau šešerius su puse metų, sunkumų buvo, būna, kad ir pavargstu žindyti, tačiau atperka tas jausmas, ryšys su vaikais, kurį duoda žindymas. Visai neseniai kažkas pasakė, kad mamos pienas – tai maistas, duotas Dievo. Vyresnėlis 4 metų pradėjo pietų nemiegoti, tad liko tik vienas jo žindymas, galiausiai, po pusantrų metų, vasarą jis taip išvargdavo, kad nesulaukdavo, kol sesutė užmigs ir užmigdavo be žindymo savaitę, taip daugiau ir nedaviau pienuko.
Po kurio laiko, paskaičius straipsnius, kad žindo ir ilgiau, pradėjau gailėtis, kad per anksti nutraukiau. Berniukas sakydavo, kad jis ilgisi pienuko.
Apie dukrytės nujunkymą negalvoju. Kai mergaitei nebereikės pienuko, ji pati ir pasakys. Kartais, kai pasakau pastabą, kiek tu pienuko valgysi, vyras sako: „Tai jau nutrauk“. Tada man iš karto dingsta nuovargis, ir stipriau prie savęs priglaudžiu mažylę. Žindymas – nuostabus ryšys su mažyliu. Tokia ta mano istorija.
