Apie savo 3 vaikų atjunkymą pasakoja mama Simona iš Kazlų Rūdos

Pirmąją dukrytę maitinau iki 1metų ir 8 mėnesių, Artėjant pirmajam gimtadieniui, pabandžiau atpratinti nuo naktinio žindimo. Pavyko, ir visai neskausmingai. Kai ji pradėdavo per miegus šliaužioti lovoje ieškodama krūties, tiesiog ramindavau glostydama nugarytę, ir ji vėl užsnūsdavo. Ir taip po keletą kartų per naktį. Buvau nusiteikusi, kad jei verks, atsisakysiu savo užmačių ir duosiu krūtį, bet
ašarų nebuvo. Ketvirtąją naktį išmiegojo ramiai iki ryto! Ir daugiau naktimis pienuko neprašė. Dukrytei sulaukus pusantrų, jau buvo likę tik 3 maitinimai: ryte, prieš pietų miegelį ir vakare. Dar po mėnesio nebereikėjo pietinio maitinimo. Galutinai atsijunkė mums būnant prie jūros – pavargusi nuo daugybės įspūdžių pati užmigdavo, net nepaprašiusi krūties, o ryte pasistengdavau anksčiau už ją atsikelti, ir pabudusi vėlgi neprisimindavo savo “am” (taip prašydavo pienuko), o aš ir nebesiūliau. Jau laukiausi antrosios dukrytės, tad lengviau atsipūčiau. Po keleto dienų pirmagimė prisiminė  pienuką, bet aš pasakiau, kad jau nebėra, ir mažylė tai priėmė taikiai. Buvau girdėjusi, kad nujunkius tenka pavargti su krūtimis, ir ruošiausi tam, bet pienukas baigėsi visai nepastebimai, neteko nė karto nusitraukti ar po dušu stovėti.

Antroji dukrytė mėgavosi mamos pienuku ilgiau – iki 2 metų ir 2 mėnesių. Kai jai buvo 1 metai ir 7 mėnesiai, aš išėjau į darbą, mažąją namie prižiūrėjo tėtis. Žindymu dar kelis mėnesius mėgavomės rytais, po darbo ir migdantis nakčiai, po truputį retinant. Kai buvo likęs tik vakarinis žindymas, pradėjau palengva “nukalbinti”, migdyti tik gulėdama šalia, laikydama už rankos. Ir mažoji taip pat palengva nusijunkė.

Ji (antroji) ilgai nenorėjo ragauti tiršto maisto – iki 10 mėnesių, kol išdygo pirmasis dantukas, taigi 10 mėnesių valgė praktiškai vien tik pienuką.

Bandžiau ir antrąją dukrytę atpratinti nuo naktinio pienuko, bet ji atkakliai laikėsi savo ritmo, ir tik gerokai virš metukų – jau nepamenu tiksliai kada – pradėjo išmiegoti visą naktį. Bet pasitaikydavo ir vėliau neramių naktų, kai paprašydavo krūties  - dažniausiai sunegalavus ar po įspūdžiais perpildytos dienos.

Kai gerokai po nujunkymo sukarščiavo, buvo neramu. Tada pagalvojau, kaip paprasta viskas buvo, kol žindžiau – glaudi prie krūties, ir žinai, kad tai pats geriausias, efektyviausias vaistas.

Mano pagrandukui dabar 1 metai ir 8 mėnesiai. Jis, žinoma, vis dar žindomas. Ir dieną, ir naktį valgo pienuką kada užsimano. Vandens ir arbatų tik vieną kitą gurkšnį paragauja, pagrindinis skysčių šaltinis – pienukas. Migdosi tik su krūtimi, ir tai išties puiku – užmiega per kelias minutes be jokių pastangų. Negalvoju apie nujunkymą, mėgaujuos žindymu ir tikiu, kad sūnelis pats pasakys, kai bus pasiruošęs atsiskirti. Kol kas atrodo, kad dar negreit.

Mamos Simonos papildymas po 3-ojo vaiko atjunkymo

Kai Aisčiui sukako treji, jam dar reikėjo mamos pienuko rytais ir vakarais, o laisvadieniais – ir prieš pietų miegelį. Atrodė, kad nujunkymas dar toli. Bet per kelis mėnesius mūsų bernaitis ėmė ir užaugo – vieną vakarą pareiškė, kad jau yra didelis, ir jam nebereikia pieno. Po to dar keletą kartų bandžiau pasiūlyti krūtį, norėdama nuraminti, bet nebesugundžiau. Žinoma, mamos artumas vis dar labai svarbus: migdantis Aisčio rankytė įsirango į mano užantį – tik taip jaučiasi visiškai saugus.

Simona su vaikais-min

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą