Astos atjunkymo istorijos

Auginu 4 vaikus. Visų vaikų žindymo pradžia buvo panaši, o štai atjunkiau visus skirtingai. Kiekvienas atjunkymas tapo savotiška istorija, turėjusia įtakos jaunesnio vaiko atjunkymui. Labai branginu šias istorijas, nes man jos tarsi veidrodis rodo, kaip augau aš, kaip mama.

Man niekada nekilo abejonių, ar aš žindysiu savo vaiką, ar turėsiu pieno ir pan. Tai atrodė savaime suprantama, taip ir buvo. Jei kas nors, matydamas mano „kūdutį“ vaikelį, suabejodavo, ar man užtenka pieno, tuojau atsidurdavo sąraše žmonių, nuo kurių reikia laikytis toliau arba kurių reikia negirdėti. Pasitikėjau savimi, nors žinių apie žindymą turėjau nedaug. Nusipirkau knygą, ten buvo parašyta, kad žindyti reiktų bent pusė metų. Tiek mane žindė mama, puiku, aš žindysiu dar ilgiau – na, kokius 7 mėnesius. Nes vos gimus vaikeliui, žinojau, kad man jis nesutrukdys gyventi taip, kaip anksčiau. Ir išties – greitai ėmiau sportuoti, bėgioti, ruošiausi žygiui į kalnus ir niekas manęs nebūtų galėjęs sustabdyti. Jei man kas nors būtų pradėjęs kalbėti, kad dar per anksti nutraukti žindymą, būčiau arba pasitraukus toliau nuo to žmogaus, arba tapus nelaiminga mama. Taigi nuo 5,5 mėn. po truputį duodavau mažyliui mišinio, mažinau žindymų skaičių, kol liko vienas vienintelis. Prisimenu, kaip sėdėdama kaime ant gonkų paskutinįkart pažindžiau 7,5 mėn. amžiaus savo mažylį. Nemaniau, kad jam tai svarbu, juk jau buvo pripratęs prie buteliuko. O vis dėlto jis verkė kelias dienas. Ir krūtinė prisipildė, skaudėjo. Taip jau susiklostė, kad tai buvo paskutinis mano žygis į kalnus.

Neilgai trukus vėl pastojau. Tarp sūnaus ir dukros – pusantrų metų skirtumas. Kai jai buvo 7-8 mėn., pagalvojau, kad aš tokio amžiaus nujunkiau ir palikau tėčiui savo pirmagimį. Ne, dabar taip negalėčiau. Ak, kaip gerai, kad mums nereikia skirtis. Taigi buvau nusiteikus žindyti tol, kol… Na, kai kurios mano  draugės žindė ir dvejus metus, bet aš neįsivaizdavau, kad taip ilgai galėčiau, sako, paskui labai sunku būna atjunkyti. Kai dukrytei suėjo 1 metai ir 4 mėn. aš turėjau dalyvauti varžybose, kurios be pertraukos vyko 2 paras. Pamaniau, kad būtų protinga iki to atjunkyti, nes neįsivaizdavau, kad būtų įmanoma kaip nors ją tuo metu žindyti, nemaniau, kad vyras tiek pasiaukotų, kad važiuotų su mumis. Na, o jei būčiau dvi paras nežindžiusi, turbūt būtų susprogus krūtinė. Pakalbėjau su žindymo konsultantėm, kaip būtų galima kuo švelniau atjunkyti. Pokalbis mane gerokai sunervino, nes pasijaučiau bloga, nenorinti vaiko žindyti mama ir pan. Nusprendžiau laikytis atokiau nuo visokių konsultančių ir pati spręsti, ką man daryti. Bet žinojau, kad vyras labai nori, kad ilgai žindyčiau. Tai iškėliau jam ultimatumą – arba tu važiuoji su vaikais ir su manim, kaip „palaikymo komanda“, arba aš atjunkau dukrą. Ir jis važiavo. Įsivaizduojat? Per varžybas man dukart pavyko dukrą pažindyti. Niekas iš komandos apie tai nežinojo, visi galvojo, kad tiesiog mane šeima atvažiavo palaikyti. Ir man iš tiesų tai buvo galingas palaikymas. Ne tik dėl žindymo. O dėl žindymo, tai toliau žindžiau ir nebuvau užsibrėžusi ribos, kiek tai truks. Tiesa, vargino. Mergytė nuolat prašydavo. Pusantrų metų ji man atrodė jau nemaža, o prašydavo ištisai. Duodavau, kartais jau dantis sukandusi. Ir vieną dieną dantis sukando jinai. Nebeėmė, priglausta prie krūties suko galvą į šoną. Buvo 1 m. ir 7 mėn. Nieko nenutiko, niekas nesikeitė. Nejau tai viskas? Ar taip ir atsijunko vaikai savaime? Kai nebeėmė nei naktį, nei kitą rytą, kai krūtinė nuo pritvinkimo jau ėmė skaudėti, supratau, kad tai viskas. Keista, bet ką darysi, jei jau taip. Daugiau nebesiūliau. Gedėjom abi. Dabar žinau, kad tai buvo krūties streikas, kad galėjau išlaukti ir būčiau žindžius toliau, bet tada nemačiau kitos išeities. Vėliau ne kartą teko patirti, kad šita mergaitė gali priimti netikėtų sprendimų, atsisakyti iki tol brangaus daikto ir pan.

Po kurio laiko vėl buvau apdovanota – po 3,5 metų pertraukos gimė antra dukrytė. Nuo pat pradžių mielas, rubuilis vaikas, iki šiol mėgstantis pavalgyti. Dabar jau niekam nekilo abejonių, ar aš turiu pieno. Bet atėjo sunkusis pusantrų metų periodas, kai vaikas ima daug daug daug prašyti dieną naktį ir nieko tu jam nepasakysi, nes jis dar per mažas. Bandžiau atjunkyti naktį, lyg ir pavyko, bet paskui tas tarpas naktį ėmė trauktis, trauktis ir vėl viskas pasidarė taip, kaip buvę. Daug laiko leidau su vaikais, buvau paskendusi buityje (gyvenom remontuojamame name su mažai patogumų), ir man visko darėsi per daug. Ėmiau kurpti atjunkymo „planą“. Buvo aišku, kad niekaip neišeina „nuimti“ po vieną žindymą, nes neaišku, iš kurio šono ką nuimti, kai tiek kartų per dieną žinda. Todėl pasiryžau staigiam nujunkymui ir laukiau progos. Tiesą sakant, laukiau, kol vyras išvažiuos kur nors į komandiruotę, nes jis vis kartodavo: žindyk, žindyk, matai, mergiotė kaip iš pieno plaukus. O kad jis užuot taip kalbėję, būtų pasiėmęs vaikus ir kur nors išvažiavęs arba mane iškomandiravęs. Bet taip neįvyko, tad vos tik jis pats išvažiavo, nedelsiau su atjunkymu: garstyčios, fui, kaka, pažįstamas kietos kaip akmuo krūtinės skausmas, vaiko pasipiktinimas. Tomis dienomis, kai susvyruodavau, mane palaikė vyresnė dukrytė (penkerių) – mama, neduok jai, juk sakei, kad neduosi. Po tokio atjunkymo tikrai nesijaučiau gerai, bet galų gale juk mažoji mano pieną gėrė 1 m. ir 10 mėn. Turėjau didžiuotis, o vis dėlto kaži koks kartėlis liko. Tada man reikėjo pagalbos su vaikais, reikėjo, kad kas nors mane išleistų parai, savaitgaliui, bet nebuvo kam, o ir aš neprašiau, atrodė, kad su visais rūpesčiais turiu pati susitvarkyti.

Pagrandukas gimė po 5 metų. Jis buvo išlauktas, išsvajotas, nuo pat pradžių mėgavosi gyvenimu, dieną beveik nemiegodavo, bet užtat parpdavo naktį. Aš irgi mėgavausi brandžia motinyste, širdis saldavo matant vyresnėlių, ypač mergaičių, meilę mažajam. Mačiau, kaip greitai keičiasi augantis vaikas, kaip praeina visus tuos etapus, kuriuos jau išgyvenau su kitais, norėjosi sustabdyti laiką, sugerti viską į save. Ir drauge buvau tokia pat patrakusi kaip jaunystėj, galėjau per kelias valandas su kūdikiu vaikjuostėj atsidurti kitame Lietuvos gale. Vienas iš mano „nuotykių“ – atsidūriau tarp tų pačių kadaise sutiktų „žindymo konsultančių“, kurios jau tapo mano draugėmis, ir tapau mama savanore „Pradžių pradžioj“. Žindyti galima ir neturint daug žinių apie žindymą, tačiau  tam, kad galėtum patarinėti kitoms, jos būtinos. Godžiai puoliau mokytis, skaityti, domėtis. 10 mėn. su mažyliu patekom į ligoninę ir jis nustojo žįsti – krūties streikas. Jei ne žinios, kažin ar būčiau susidorojusi. Dažnai mamoms raštu atsakinėdavau apie nujunkymą, apie tai, kaip tai galima švelniai ir be prievartos padaryti, kodėl tai reikalinga. Matyt, šitaip ir pati save ruošiau švelniam nujunkymui, buvau pasiryžusi šią man dar likusią galimybę išnaudoti iki galo.  Nedariau nieko. Tiesiog vaikas augo. Taip, pusantrų metų glaustėsi, gal kiek mažiau nei mergaitės, o gal aš buvau pakantesnė. Kai pagrandukui buvo pustrečių, pradėjau mokytis dulų mokymuose ir kartą per mėnesį išvažiuodavau savaitgaliui. Taip nesijaučiau „pririšta“, žindantis vaikas netrukdė man dalyvauti ten, kur aš noriu. Čia ir buvo tai, apie ką svajojau ir ko nepavyko įgyvendinti su ankstesniais vaikais – praretinti žindymą ir nesijausti pririštai. Galiausiai tai tapo tik mūsų dviejų reikalu, aplinkiniai, net šeimos nariai nebežinojo, ar mažiausiasis vis dar gauna pieno, ar ne. Dabar net negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek laiko jis žindo, tik žinau, kad per ketvirtąjį gimtadienį mano pieno jis dar gaudavo. Tiesą sakant, jei žindydama pirmąjį vaiką, būčiau išgirdusi, kad kuri nors mama žindė iki ketverių, būčiau tikrai pasukiojusi pirštą prie smilkinio ir išrašiusi „diagnozę“.  Dabar žinau, kad tai yra paprasta ir paskutinieji metai būna patys geriausi.

Apskritai džiaugiuosi visa savo žindymo patirtimi. Man ji padeda geriau suprasti kitas mamas, tiek tas, kurios nori atjunkyti iki metų, tiek tas, kurios dar žindo vyresnį nei trejų metų vaiką. Visada bandau suprasti tikrąją noro atjunkyti priežastį ir paaiškėja, kad iš tiesų jos nenori atjunkyti, tik nežino, kaip susidoroti su iškilusiais sunkumais – miego trūkumu, savos erdvės poreikiu, noru pabūti dviese su vyru, galų gale – griežtu gydytojo nurodymu vartoti vaistus, kurie neva kenkia žindomam vaikui. Tiesa, kad vaikai užauga, tiek mamos žindyti, tiek mišinuku girdyti, tiek anksti atjunkyti, tiek ilgai žindyti. Bet tai, kaip vaikas atjunkomas, turi įtakos ne tik jam pačiam, bet ir mamai, jos dvasinei brandai, santykiui su pasauliu. Švelnus atjunkymas – pačios geriausios dvasinės pratybos.

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą