Dviejų sūnų mamos Jurgos žindymo istorija

Pirmojo sūnaus Justo neteko ilgai žindyti. Adomas mano antrasis sūnus. Tarp jų – 12 metų skirtumas. Labai kruopščiai ruošiausi šiai motinystei. Pradėjau ruošti „dirva“ būdama 30 metų, o kai supratau, kad jau laukiuosi, buvo visi 32 metai. Gerokai  įpusėjus mano laukimui, pradėjau ieškoti informacijos apie žindymą. Taip labai greitai mano knygų lentynoje pradėjo puikuotis K. Vitkausko knyga apie žindymą. Su malonumu ją perskaičiau. Paskui dar suspėjau į paskutinę žindymo kursų grupę prieš vasaros atostogas. O vasarą gimė Adomėlis. Taigi šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad prie 4 metu sėkmingo žindymo prisidėjo perskaityta knyga, gerb. R. Siudikienės paskaitų ciklas apie žindymą ir mano noras, kad šį kartą būtų kitaip nei pirmąjį kartą. Atsimenu, kaip kursų metu, dar pirmoje paskaitoje, lektorė paklausė mūsų, kiek laiko norėtumėme žindyti. Mano atsakymas buvo: 1 metai būtų super. Taigi mano pačios nuostabai ir dideliam džiaugsmui mano galimybės pranoko mano lūkesčius.

Šįkart ir vaiko auginimo procesas man buvo kitoks – jau ne vien rūpesčiai, atsakomybė už vaiką, bet pradėjau ir džiaugtis mamyste. Augindama jaunėlį, daug skaičiau, daug diskutavau su vaiko gydytoja (ačiū jai už kantrybę), daug klausiau šalia esančių mamų. Ypatingose situacijose drąsiai skambindavau „Mama – mamai“ savanorėms ir taip po trupinėlį rinkausi informaciją, o pati nusiraminusi, toliau galėjau tęsti kasdieninius darbus ir buvimą su vaiku.

Po pirmojo sūnaus gimtadienio net nebuvo minčių baigti žindyti. Nors is aplinkinių jau pradėjau jausti spaudimą, kad gal jau gana, jau tavo pienas nemaistingas ir pan. Tuo metu palaikė vyras, gydytoja, šalia esančios mamos. Taip besižindydami sėkmingai sulaukėme ir 2, ir 3 metukų. 3 metukų Adomėlis pradėjo lankyti vaiku darželį. Rūpinausi, kaip jis užmigs pietų miego? Užmigdavo. Tačiau kai po darbo pasiimdavau iš darželio, pirmasis ir svarbiausias reikalas būdavo, taip, atspėjote – pasižindyti.

Artėjom prie 4 metuku gimtadienio. Vaikas gimęs rugpjūčio viduryje. Ir iš gydytojos, ir iš literatūros  žinojau, kad  ruduo – palankus metas atjunkyti. Jau vis dažniau ir pati  pagalvodavau apie atjunkymą. Tik neramino mintis, kaip bus su krūtine, su jos fiziologija, kur reikės dėti, kai prisikaups pienelio, ar nesukarščiuosiu. Vaikui būnant 3,5–4 metų amžiaus, žindydavau tik kartą prieš naktį. Jei atvirai, tai tikrai negalėčiau pasakyti tikslios datos, kada mano vaikas paskutinį kartą žindo, neužfiksavau. Atjunkymas vyko labai palaipsniui ir natūraliai, mažėjo žindymų skaičius per dieną, mažėjo ir pieno gamyba. Po atjunkymo supratau, kad be reikalo tiek daug pergyvenau, kaip mudviem pavyks. Vyras iki dabar pajuokauja, kad tuo ilgu žindymu norėjau „atsigriebti“ už tai, kad labai trumpai žindžiau savo pirmagimį. Gal iš dalies tai ir tiesa.

Pasidalindama savo sėkmingo žindymo ir atjunkymo istorija, labai noriu Jus įkvėpti, padrąsinti, paraginti nebijoti. Jeigu pavyko man, pavyks ir jums. Aš tuo tikiu.

Kuo didžiausios išminties auginant savo mažuosius stebuklėlius.

Nuoširdžiai,

Mama Jurga.

Jurga su Adomu-min

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą