Sveikos, mielos mamytės,
Esu trijų bernaičių mama. Vyriausiajam jau devyneri, viduriniajam – septyneri, o mažiausiam – ketveri. Visus žindžiau gan ilgai ir labai tuo džiaugiausi, tad pasidalinti atjunkymo patirtimis man išties malonumas. Kad tik padėtų, kad tik padrąsintų!
Kadangi su kiekvienu vaiku išgyvenau skirtingas situacijas, papasakosiu apie kiekvieną atskirai.
Pirmagimį žindžiau viso antrojo nėštumo metu (tarp broliukų 21 mėn. skirtumas). Vaikas buvo jautrus ir pienuko gėrimas buvo tapęs vienu geriausių nusiraminimo ir užsimigdymo būdų. Jam išties labai labai to reikėjo, nes įvairesnį maistą pradėjo valgyti tik sulaukęs metukų. Aplinkinių „auklėjama“ ir „protinama“ niekaip nepasiryžau nutraukti žindymo, tad gimdyti išvažiavau paskutinį kartą pažindžiusi vyresnėlį. Laukdama antrojo vaikelio, svarsčiau galimybę žindyti abu, tačiau turėjau per mažai informacijos, o svarbiausia – pasitikėjimo savimi ir vaiku. Tad dabar tenka atsiminti gan sunkų laikotarpį… Po trijų dienų pertraukos grįžusi namo su naujagimiu ir tik jį žindanti mama buvo labai skaudus išgyvenimas vyresniajam sūnui: sunkiai užsimigdydavo, su verksmais pašokdavo vidury nakties, dienos metu užeidavo isterijos priepuoliai. Aš taip pat jaučiausi siaubingai, tad pažadėjau sau, kad daugiau tokių klaidų nebekartosiu: atjunkyti verta bent pora mėnesių iki gimdymo arba žindyti abu, kol vyresnysis pats atsisakys.
Antrąjį sūnų žindžiau ir atjunkiau daug sėkmingiau, bet ir aplinkybės buvo palankesnės. Jis anksti (maždaug 1,5 m.) pradėjo išmiegoti beveik visą naktį neprašydamas krūties, pietų miegelio dažnai užmigdavo paglostytas ir pabučiuotas, buvo labai gero apetito, mielai valgė papildomą maistą. Trečiojo pradėjau lauktis, kai viduriniajam buvo 2,5 m., o žindymas jau mums reiškė tik artimą bendravimą – ypač rytais. Tad paprasčiausiai vieną rytą labai ramiai paskiau: „Viskas. Atiduokim pienuką mažiems vaikučiams“. Tikėjausi įvairių reakcijų, bet vaikas iškart suprato ir nereikėjo jokių didesnių aiškinimų. Kartais lyg ir prisimindavo, apsikabindavo tarsi dar prašytų, bet užtekdavo pasakyti, kad „ne, pienukas išėjo jau“.
Trečiojo atjunkymas užsitęsė ilgiausiai, nes aš pati niekaip neapsisprendžiau, kad jau laikas, o vaikas pats neatsisakė, kaip vis svajojau. Žindžiau jį iki 3,5 m, kol man pačiai teko išeiti į darbą. Kadangi kartu su juo miegojau, tad ypač naktimis vaikas manęs nepaleisdavo, neleisdavo net nusisukti: tikriausiai jautė, kad jau noriu baigti žindymą. Prastai išsimiegodavau, jaučiausi ir pavargusi, ir pikta, bet vis laukiau, kada pats atsisakys… Nesulaukusi pasiryžau visiškai nebeduoti krūties dieną, tik prieš pietų miegelį, o kiek vėliau – nebeduoti ir naktį. Dėl dienos pienuko susitarėm visai lengvai, o naktį tekdavo apsikabinti, nuraminti, kad jau didelis, kad šito pienuko labai reikia mažiems leliukams. Gal porą savaičių vis pasiderėdavom naktimis, bet atsisakėm. Labai padėjo vaikų darželis ir mažos pusseserytės atsiradimas – pamatė, kokie maži geria pienuką, o jis jau didelis – kaip vyresnieji broliai. Įtariu, kad mėnesis ar du ir būtų pats atsisakęs, bet esu dėkinga aplinkybėms, nes jos šįkart nebuvo per skaudžios
Linkiu visoms sklandaus ir lengvo žindymo, ramybės ir tvirtumo atjunkymo metu. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių, bet yra ir Dievo planas. Įsiklausyti tereikia.
