Kai buvau paprašyta papasakoti apie žindymą, ilgai galvojau, kas buvo svarbiausia šitame mano etape. Užaugo trys sūnūs, kuriems motinos pienas buvo svarbus, bet kiek gavo, tiek jiems ir užteko, jie nereikalavo pratęsimo.
Sūnus maitinau neilgai: pirmąjį – kelis pirmuosius mėnesius, nes visi liepė primaitinti. Antrąjį – tik tris savaites, nes gavo gimdymo namuose žarnyno stafilokoką ir viduriuodavo nuo motinos pieno. Čia buvo sunkiausias laikotarpis. Kasdien virdavau „klijukus“ (ryžių nuoviro ir karvės pieno mišinys, kuriuo mamos anksčiau maitindavo kūdikius, kol buvo neprieinami dabartiniai mišiniai – „Pradžių pradžios“ pastaba), lakstėm pirkti vaikams skirto pagerinto pieno… O trečiasis sūnus buvo maitinamas pusmetį. Bet vėl tas primaitinimas, kažkodėl gydytojai vis liepdavo sočiau pavalgydinti. Tik vėliau supratau, kad tie primaitinimai po motinos pieno, pats NEREIKALINGIAUSIAS IR NENAUDINGIAUSIAS dalykas. Taip mes pačios sumažinam pieno gamybą.
Na, o gimus dukrelei, ir mano požiūris žindymą, ir jos pienelio poreikis buvo visai kitokie. Ją maitinau ir dieną, ir naktį – dvejus su puse metų. Visą dieną išbuvusi darželyje, ji linksmai skubėdavo namo, vesdavosi mane į miegamąjį ir čia prašydavo papi. Po 2,5 metų pieno visai sumažėjo, ir atrodė, jog jau pats laikas maitinimus pabaigti. Išskridau, dukrytę palikau mamai. O tada įvyko keisti dalykai. Netraukiant ir nemaitinant, pieno daugėjo beprotišku tempu, nežinojau, ką daryt. O kai nors kiek nutraukdavau, jo pasigamindavo trigubai. Mano mama vis sakydavo, kad su dukrele viskas gerai. Tikrai tiesybė, jog motinos širdis viską jaučia. Žinojau, kad kažkas negerai.. Ketvirtą parą parskridau namo, nusprendus, kad visokius mastitus geriau gydytis Lietuvoje… Ir štai ką radau nuvažiavus pasiimti dukrytės – ji visas tas keturias paras nevalgė, negėrė, buvo balta kaip popierius, nesituštino, kojytės pilnos raudonų dėmių, ir vis prašė močiutės NORS LAŠELĮ PIENELIO. Ir tik tada supratau, iš kur tie jau nebe lašeliai, o kibirai pienelio pasigamino. Kai atrodė, jog jau pienas baigėsi, mažoji jį „išsikvietė“. Taip skaniai po tų keturių parų ji gėrė, o man visi rūpesčiai dėl krūtinės praėjo. Nuo tos dienos abi nusprendėm – kiek pieno bus, kiek dukrytei reikės, tiek maitinsiu. Ir greit prabėgo tie maitinimo 4 metai 2 mėnesiai ir kelios dienos… bet… čia prabilo jau dideli broliai. Pradėjo gėdinti, šaipytis, erzinti. Vieną rytą dukrelė pasakė – nuvežkit mane pas močiutę savaitei, ir aš daugiau niekada pienelio neprašysiu. Taip ir padarėm. Ji jau žinojo, kad pas močiutę manęs nebus, tai nebus ir pienelio, juk ji jau anksčiau tai patyrė. O kai sugrįžo, niekada neužsiminė apie maitinimą.
Mielos mamytės, maitinkit, kiek nori mažyliai. O jie nori tiek, kiek JIEMS reikia.
