Reikia pabrėžti, kad papildomas maitinimas turėtų būti pradėtas po šeštojo gyvenimo mėnesio sukaktuvių. Kaip 4–8 mėn. kūdikių žindymo ir valgymo įpročiai įtakoja jų vaisių ir šviežių daržovių pripažinimą tyrinėjusios C. A. Forestell, J. A. Mennella nustatė, kad, įvedant naujus produktus, žindymas suteikia privalumų tais atvejais, jei motinos įvesdamos maistą į kūdikio racioną pačios tuos produktus reguliariai valgė. Po nujunkymo, tie vaikai, kurių motinos nuolat valgydavo tiriamus produktus, greičiau priprasdavo prie jų skonio ir kvapo.[1]
Reikia pažymėti, kad maitinimo papildomu tirštu maistu pradžia nėra žindymo mažinimas ir nutraukimas. Motinos pienas ir toliau turi išlikti pagrindiniu energijos, maisto medžiagų ir skysčių šaltiniu žindomam antrojo pusmečio kūdikiui. Papildomo maitinimo tikslas – ne pakeisti, o papildyti motinos pieną maistingais maisto produktais, nes vien motinos pieno antrajame gyvenimo pusmetyje daugumai kūdikių nebeužtenka. Nuo 4–6 mėn. amžiaus būtina užtikrinti teisingą papildomą ar dirbtinį kūdikių maitinimą saugiais maisto produktais, skirtais kūdikių mitybai.[2]
Literatūros duomenimis, kad kūdikis pradėtų valgyti papildomą tirštą maistą, būtina pakankamai subrendusi nervų ir raumenų sistema bei virškinimo sistema. Todėl, atsižvelgiant į kūdikių ir mažų vaikų nervų sistemos funkcijų, susijusių su valgymu, brendimą yra išskiriami trys kūdikio gyvenimo periodai pagal mitybos ypatumus: žindymo, pereinamasis ir suaugusiųjų. Išimtinio žindymo periodas trunka pirmąjį vaiko gyvenimo pusmetį. Pereinamasis periodas prasideda ne anksčiau kaip paskutinę 5-o mėn. dekadą. Tai laikas, kada kūdikis palaipsniui pripratinamas prie įvairių maisto produktų. Šio amžiaus kūdikio burna jau yra pasiruošusi valgyti tirštesnį maistą, išsiskiria daugiau virškinimo sulčių, skrandis pradeda geriau virškinti įvairius maisto produktus. [3] Tik fiziologiškai subrendęs kūdikis 12-ą mėn. gali pradėti valgyti šeimos maistą.[4]
Kūdikio sveikatai kenkia tiek per ankstyva, tiek per vėlyva maitinimo tirštu maistu pradžia. Per anksti pradėjus duoti papildomus maisto produktus susilpnėja kūdikio noras žįsti, motinos pienas pakeičiamas maistiniu atžvilgiu mažiau vertingais maisto produktais, kyla viduriavimo, alergijų grėsmė, pablogėja maisto virškinimas ir pasisavinimas. Pradėjus duoti papildomą maistą per vėlai, kūdikis gauna nepakankamai maisto medžiagų ir energijos, susilpnėja būtinų įgūdžių, reikalingų tirštam maistui valgyti formavimasis, naujų skonių ir maisto struktūros jutimas. Todėl labai svarbu kūdikio gyvenimo pereinamuoju laikotarpiu užtikrinti savalaikį ir racionalų kūdikio maitinimą. Netgi nutrauktą motinos pieną, adaptuotus mišinius ar kitus skysčius, kai jie būtini kūdikiui, rekomenduojama girdyti ne iš buteliuko, o iš puoduko.[5]
Šaltiniai:
1. Catherine A Forestell , Julie A Mennella.Early determinants of fruit and vegetable acceptance. [My paper] Pediatrics. 2007, Dec; 120 (6):1247-54 18055673. Prieiga per Internetą: http://209.85.135.104/search?q=cache:SfWYYS8852sJ:lib.bioinfo.pl/pmid:18055673+%E2%80%9CEarly+Determinants+of+Fruit+and+Vegetable+Acceptance,%E2%80%9D&hl=lt&ct=clnk&cd=2&gl=lt [žiūrėta 2008.02.08]
2. Kūdikių ir mažų vaikų žindymas, metodiniai nurodymai sveikatos priežiūros specialistams. Vilnius, 2005.
3. Markauskienė N. Sveikų vaikų mityba. Vilnius, 2004.
4. Kleinman R. Complementary feeding and neuromuscular development. Pediatrics, 2000, 106:1279.
5. Vingraitė J., Vingras A., Kadziauskienė K. ir kt. Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas. Metodiniai nurodymai pediatrams, bendrosios praktikos gydytojams ir slaugos darbuotojams. Vilnius, 2003.
Parengė Daiva Šniukaitė
