Agnė ir Ieva

Pasidalinsiu ir aš savąja dvynių žindymo istorija.

Laukiausi dviejų. Labiausiai neraminantis dalykas buvo tai, kaip reikės savo pienu išmaitinti du vaikus. Kadangi tiek mano sesuo, tiek vyro sesuo vaikus išmaitino ilgiau metų, aš irgi to norėjau ir tikėjausi. Žinau, kad seseriai optimizmoDvynių žindymas įkvėpė močiutė – ji užaugino 4 vaikus ir visus savo vaikus išmaitino krūtimi iki 2-3 metų (mūsų tėtį maitino iki 3 metų). Nerimą kėlė tik tai, kad tiek močiutė, tiek mano ir vyro seserys vienu metu maitino tik vieną vaiką. O mes turėsime du! Kaip bus su mamos pienu?

Vyras nuo pat pradžių pasisakė už maitinimą krūtimi, bet jam irgi kilo klausimas kaip reikės maitinti du iš karto. Net sumąstė teoriją, kad silpnesnį/mažesnį vaikiuką maitinsime krūtimi, o stipresnį maitinsime mišinėliais, kad nebūtų painiavos. Aš tas mintis vijau šalin ir slapčia vyliausi, kad mišinėlių neprireiks…

Nėštumui einant į pabaigą, kažkas parekomendavo žindymo kursus. Paskambinau, pasirodo – vietų jau nėra, kiti mokymai bus per vėlai – jau supuosiu savo lėliukus… Vis dėlto, įsiprašiau, kad priimtų į šiuos, jau prasidėjusius. Į tris paskaitas iš šešių ėjome kartu su vyru. Vėliau labai džiaugėmės, kad lankėme tuos kursus, nes ten sužinojome, kad išmaitinti du vaikus yra normalu, sužinojome kaip įveikti iškilusius sunkumus, kaip vienu metu galima pamaitinti du vaikus.

Iš anksto buvau nusiteikusi nepirkti jokių buteliukų, jokių pientraukių, jokių mišinių. Ir nepirkau. Kai kitos besilaukiančios pirko ir sakė, kad, jei prireiks, geriau turėti po ranka, negu lakstyti ir kažkur ieškoti, be to ir pigiau, nes gali susirasti už geriausią kainą. Aš nepirkau. Sakiau – neprireiks. Na, o jei jau taip nutiktų, kad prireiktų – tada ir nusipirksime.

Gimdymui pasirinkau Vilniaus gimdymo namus. Deja, gimdyti neteko – gydytojai nusprendė, kad saugiausia bus cezario operacija. Ramią kovo šeštadienio popietę, Vilniuje šurmuliuojant Kaziuko mugei, pagaliau ilgai lauktas susitikimas su dukrytėmis. 16.02 val. išvydau savo pirmąją dukrytę. O jau verkė garsiausiai… Aš irgi verkiau – iš laimės. Parodė ir nunešė „tvarkyti“… Už dviejų minučių pamačiau ir antrąją savo dukrytę. Garsiai kartojau: „Mano dukrytės“, o skruostais riedėjo laimės ašaros. Aš jau mama! Taip norėjau jas prisiglausti, apkabinti ir nepaleisti… Deja…

Dvynių žindymasDar tebegulint ant operacinio stalo man jas po vieną prineša. Išbučiuoju pirma vieną, paskui antrąją. Vos tik didesnioji dukrytė pajaučia mano veido oda, iš karto nustoja verkti ir pradeda ieškoti pienuko. Man skausmas nudiegia krūtinę, kad negaliu čia ir dabar savo stebuklėlių pamaitinti, prisiglausti prie savęs… Dukrytes išneša, o mane nuveža į pooperacinę palatą. Ten aš labiausiai už viską troškau prisiglausti savo mergytes. Gydytoja griežta –vaikus gausiu rytoj… Kai palatos kaimynei atnešė pamaitinti jos dvynukus, aš beveik maldavau sesutės, kad ir man atneštų pamaitinti. Rodžiau, kad kojų aptirpimas jau praėjo. Sesutė pasigailėjo – pažadėjo, kad atneš, kai tik vaikai adaptuosis. Atnešė po vieną. Apie 20.30 val. man atnešė didžiąją mergytę. Duodu jai krūtį, sesutė padeda taisyklingai įduot, ir mano dukrytė puola godžiai žįsti priešpienuką.

„O, kaip dirba!“,- pakomentavo sesutė, o šalia stovintis mano vyras – naujai iškeptas tėtis – pritariamai linkčiojo galva ir antrino: „Darbininkėlė, čia mūsų darbininkėlė“. Net susijuokiau, bet pjūvis skaudžiai priminė apie save. Kai pavalgė mūsų vyresnėlė Agnė ar kitaip dar mūsų vadinama „didžiuka“, atnešė mažąją – Ievutę. Mūsų mažasis „žiogelis“ miegojo ir net neprabudo. Sesutė patarė nesivargint žadinti – žiogelis jau pamaitintas… O taip norėjau, kad ir ji gautų priešpienuko…

Išsinešė mano mažąją Ievutę ir įspėjo, kad naktimis vaikų nenešioja maitinti, ir kad dabar savo mažutes pamatysiu kitą dieną apie 10 val. ryto.

Aš taip laukiau, kada man jas atiduos. Kaip dabar prisimenu, kad tai ko gero ilgiausia naktis mano gyvenime. Pagaliau rytas. Mane pergabeno į palatą. Neužilgo atnešė ir dukrytes. Daugiau jų išsinešti nebedaviau.

Mūsų darbininkėlė Agnė ir toliau puikiai demonstravo, kaip šauniai ji moka žįsti krūtį, pienuko prašė gana dažnai. Krūtį siūlau ir savo mažajai Ievutei, savo žiogeliui. Ji vieną kartą pageria, bet daugiau vis atsisako. Vyras ramino ir įtikinėjo, kad ji dar, turbūt, soti nuo ryte gauto mišinio ar gliukozės, kad tiems mažiukams tiek mažai reikia. Vakarop pradėjau labai nerimauti – mano žiogelis atsisakinėjo žįsti. Pradėjo vaidentis, kad ji jau silpsta, kad paakiai juoduoja, kad darosi vangi…Vis glaudžiau prie krūtinės, kišau j spenelį – tokia mažytė jos buvo burnytė, taip sunkiai apžiojo. Bet netraukė… Mane jau puolė neviltis –didžioji valgė nuo ryto tikriausiai kokius 8 kartus, o mažiukė – tik vieną… Žinojau, kad jos svoris ant ribos, nuo kurios jau nebededa į inkubatorių. Kai užsukdavo vaikų sesutė pažiūrėti kaip mums sekasi, aš vos ne su ašaromis akyse guodžiausi ir prašiau pagalbos, nes mažoji nieko nebuvo nevalgiusi jau geras 8-9 val. Sesutė atėjo į pagalba – abi bandėm įduoti krūtį, stengėmės, kad tik mažasis žiogelis pradėtų valgyti pienuką. Vargom gerą pusvalandį, bet mums pavyko – mano stebuklėlis pradėjo valgyti. Taip gera širdyje pasidarė… Nuo to vakaro, dukrytė pradėjo prašyti krūties. Žymiai rečiau nei sesė, žįsdavo trumpiau, bet žįsdavo. Nors ir po mažai, svoris priauginėjo. Labai AČIŪ sesutei, kuri taip mums padėjo.

Jos dėka mano mažoji išmoko paimti krūtį, nors jos burnytė tokia maža… O sesė tikra „apžora“ – valgė ir valgė.

Nesiplėsiu apie žaizdotus spenelius ir kitus trumpalaikiu sunkumus – ko norėti, juk maitinau du vaikučius. Visi tieAstos_mergaites-4_0 skausmai ir „nugraužimai“, kai maitint teko sukandus dantis su ašarom akyse truko 10 dienų. Buvo pora naktų, kai manoji darbininkėlė Agnė rėkė kas valandą reikalaudama pienuko. Nors buvo labai sunku, bet džiaugiuosi – to dėka užsikūrė pieno fabrikas ir pienelio buvo pakankamai abiems sesėms. Pati maitinimo pradžia nebuvo lengva – vaikai valgė dažnai, kartais nesustodama pakaitom maitindavau 4 valandas, nes tik atrodo pavalgė, prisnūdo, antroji jau rėkia. Tik baigiu maitinti antrąją, kai pirmoji vėl pradeda verkt…

Teko išklausyt ir gydytojos komentarus, kad pieno trūksta, kad čia nenormalu, kad neturėtų taip būti, kad reikia primaitinti mišiniu. Bet aš kažkaip sugebėjau praleist visus tuos komentarus pro ausis – jei paspaudus spenelį pasirodo lašas pieno, vadinasi jo yra. Nei sekundei neleidau sau suabejoti. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Labai džiaugiuosi savo vyru, kuris mane palaikė ir stiprino. Pasirodo tos trys paskaitos jam neišėjo pro ausis – jis žinojo, kas yra svarbu, morališkai ir fiziškai mane palaikė, keldavosi naktimis keisti sauskelnių ir atnešti man vaikus, nors rytais keliaudavo į atsakingą darbą. Mūsų namuose taip ir nebuvo nei vieno buteliuko, nei vieno mišinėlio nupirkto dėl „atsargos“. Tiesą pasakius, aš net nei karto nesu išsitraukusi pieno iš krūtų ir nežinau ką tai reiškia.

3 metuIšmaitinau savo mergytes iki 1 metų 10 mėnesių amžiaus. Maitinimą nutraukiau, nes laukė kelionė be vaikų. Nenorėjau, kad jos blogai jaustųsi likusios iškart ir be tėvelių, ir be pienuko, todėl atjunkiau pamažu ir iš anksto. Pienuko mergaitės atsisakė palyginus lengvai. Tikriausiai man buvo sunkiau nei joms…

Apibendrindama tai, kas nulėmė mano sėkmingą žindymą, aš išskirčiau tai:

  • nusiteikimas ir tikėjimas kad aš tai galiu;
  • vyro visapusiškas palaikymas;
  • žinios apie maitinimą krūtimi;
  • didžioji dukrytė, kuri nuo pat gimimo viską darė labai teisingai ir suteikė pasitikėjimo.

Mama Asta

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą