Dvynių žindymo istorija
Mano dvyniai gimė planinės cezario operacijos būdu Vilniaus Antakalnio ligoninėje būdami 37 savaičių ir 3 dienų.
Cezario pjūvį darė, nes pirmasis vaikiukas ruošėsi gimti sėdmenine pirmeiga. Pirmasis gimęs Airijus svėrė 3200 g, o Nojus – 2700 g. Kadangi darė pilną nejautrą, tai niekas man jų tik gimusių ant krūtinės neuždėjo ir atnešė pirmą kartą pamaitint tik po gero pusdienio. Tas maitinimas buvo greičiau tik susipažinimas su mamyte, nes vaikiukas miegojo sau ramiai mišinio privalgęs ir net negalvojo žįsti krūties. Po pusvalandžio, kaip senais laikais, jį išnešė. Dar po trijų valandų atnešė antrąjį… Deja, visad vaikiukus atnešdavo primaitintus mišiniais, tai jei tik palaikydavo krūtį burnytėje ir nežįsdavo…. Apie jokią pagalbą ar pamokymą žindyti nė kalbos negalėjo būti. Ir taip vos išsiprašiau, kad atneštų maitinti abu kiekvieną kartą, o ne kas antrą maitinimą vieną, o kitą maitinimą – kitą, kad nesusidarytų vienam vaikeliui 6 valandų pertrauka. Apie tokį dalyką kaip krūtų stimuliacija kol vaikiukų nėra šalia ligoninėje turbūt apskritai niekas nežino 
nežinojau ir aš tada…Žodžiu, pradžia buvo ne pati geriausia. Tik trečią parą paliko man juos palatoje ir nebeišnešė. Tuomet, žinoma, vaikai nebegavo jokių mišinių ir jokių buteliukų. Tuoj pat ir pienelis ėmė gausiai gamintis. Žįsti jiems sekėsi gerai. Vyras padėdavo teisingai paduoti krūtį, nes jau turėjo patirties augindamas sūnų iš kitos santuokos, tai bent buvo matęs kaip tai daroma: taip ir išmokom maitintis. Labai džiaugiuosi, kad netgi gavę buteliuko, sėkmingai žindo, neturėjau jokių problemų su „nugraužtais“ speneliais ar krūtų uždegimais. Nors vienam vaikiukui buteliuko įtaka visgi jautėsi. Jis taip įdomiai imdavo krūtį, panašu, kad taip, kaip buteliuką – suspaustomis lūpytėmis. Tai vis taisydavau ir taisydavau, bet jo valgymas man visą žindymo laikotarpį taip ir liko nelabai malonus, nors ir neskausmingas. Kitam gi, buteliukas jokios žalos nepridarė, žindo labai taisyklingai nuo pat pradžių. Jie ir liko tokie skirtingi: Nojus – aktyvus, drąsus, visada išsireikalaujantis savo, visur pirmas. Visos jo emocijos – kaip ant del-no: jei jam blogai – rėkia visa gerkle, jei gerai – juokiasi pilnais plaučiais. Airijus – uždaras ir paslaptingas, atsargus. Niekada iki galo neparodo kaip jaučiasi. Labai stropus, tvarkingas ir kruopštus. Gali ilgai kentėti, jei kas negerai. Toks nuo pat kūdikystės – mažai verkdavo, tik įsitempdavo visas ir kentėdavo.
Nors pradžia buvo tokia kokia buvo, žindyti ir toliau sekėsi gerai. Žindžiau berniukus maždaug dvejus metus ir 3 mėnesius. Tuomet žindymą nutraukiau, nes pastojau ir labai pasidarė jautrūs speneliai.
Žinoma, per tuos dvejus metus buvo visko. Pradžia buvo sunki, nes krūvis su dvyniai tikrai didelis. Pamenu pradžioje tekdavo žindyti ištisai. Ypač Nojuką. Jis buvo labai neramus, matyt pilvelį skaudėdavo. Verkdavo daug…ir vis mamytės jam reikėjo. Pirmom savaitėm miegodavo tik paguldytas ant mano krūtinės Arijus buvo kiek ramesnis, bet savo lovelėje miegoti irgi nenorėjo 
Taip, po maždaug savaitės pastangų, žlugo mano nusistatymas “niekada nemiegoti su vaikais vienoj lovoj” Sėkmingai susikraustėm visi i vieną didelę lovą, lovelės liko tik kaip apsaugos prie lovos kad vaikiukai nenusiridentų Taip bent jau kažkiek kokybiškiau pamiegodavau. Palengvėjo, kai išmokau žindyti abu vienu metu, susitaupė laiko. Taip pat, esu labai dėkinga vyrui ir savo mamai – jie rūpinosi visa buitimi pirmus mėnesius.
Kitas sunkumas buvo nuolatinės abejonės – „Ar užtenka pienelio abiems?“. Abejonės neramino dar ir todėl, kad iš
kompetentingų gydytojų turėjau mažai palaikymo, nuvykus eiliniam vizitui jei tik sukeldavo dar daugiau abejonių. . Nepaisant to, kad vaikiukai augo tikrai puikiai – maždaug po kilogramą per pirmus mėnesius, gydytojai vis tiek kiekvieną kartą klausdavo, ar tikrai užtenka pienelio. O kaip man žinoti?.. Juk tai jei turėjo pasakyti kaip man žinoti, kaip įvertinti, paskatinti ir palaikyti…. Tuomet ieškojau pagalbos aplinkoje, visuomenėje – rinkau informaciją internete, konsultavausi su žindymo konsultantėmis. Galiausiai įsitikinau, kad pienelio tikrai pakanka ir kad ne aš vienintelė sėkmingai maitinu du kūdikėlius. Taip sėkmingai maitinau tik savo pieneliu iki penkto su puse mėnesio, kai pradėjau primaitinti papildomu maistu. Mano pienelis ir toliau liko jiems pagrindiniu maistu iki metukų.
Kaip ir minėjau, maždaug 2 metukų ir poros mėnesių nusprendžiau maitinimą nutraukti dėl nėštumo. Pačiam nėštumui grėsmių nebuvo, tačiau krūtinė pasidarė tokia jautri, kad žindymas tapo kančia. Pagalvojau – vaikučiai jau dideli ir reikia bandyt tartis. Buvau prisiklausiusi kaip sunku tokius didelius vaikus atjunkyti, jau nusiteikiau bemiegėms naktims ir panašiai. Tuo labiau, kad Nojus neįsivaizdavo savo gyvenimo be mamytės krūties Bet nutariau tvirtai, taigi pradėjom…ieškojau informacijos, kaip geriau tą procesą sudėlioti – ar iškart nutraukti, ar po truputį… Tiesa, maitinimų jau ir taip buvo likę vos keli – vakare prieš miegą ir naktį tiek, kiek keldavosi (po du tris kartus). Ilgai galvojusi, vis dėlto, nutariau po truputį pradėti tartis, o ne nutraukti staiga, kaip rekomendavo dauguma šaltinių – taip jau man sakė mamos širdis. Ir pradėjom tartis – duodavau krūtį ir kiekvienąkart aiškindavau, kad jie jau dideli, kad mamos pienukas baigėsi. Dar pridėdavau argumentą, kad pilvuke auga sesytė ir kad dabar jai reikia palikti pienuką. Ir taip kiekvienąkart, kai tik prašydavo krūties. Visada duodama krūtį sakydavau, “Na, imk, pažiūrėk, nebėr pienuko” (man atrodo, kad jis tikrai dingo). Taip maždaug per mėnesį vaikai nustojo prašyti visiškai. Nebuvo nei pranašautų klyksmų ir rūbų plėšymo, nei bemiegių naktų. Nereikėjo man nei bėgti iš namų, nei palikinėti vaikų pas močiutę ar dar kur, kaip kad skaičiau mamos daro. Neprireikė nei pipirų barstyti ant spenelių Buvau tikrai nustebusi, ypač didžiavausi savo Nojuku, nes tikrai nesitikėjau, kad jau kas, bet , kad jis taip lengvai mane paleis…Žinoma, negaliu pasakyti, ką jautė vaikučiai tuo metu, bet pagal tai, kad nebuvo jokių isterijų ar ašarų, nepas
tebėjau ir kad labai liūdėtų – manau jiems tai buvo tik natūralus augimo etapas, žingsnis tolyn ir tiek. Pati taip pat jaučiausi gerai. Dar karta įsitikinau – kai vaikų auginime natūraliai ateina tinkamas laikas sekančiam etapui – viskas vyksta lengvai ir be ašarų.
Džiaugiuosi, kad galėjau duoti savo vaikeliams tai, kas geriausia. Abu auga sveiki drūti ir linksmi. Labai laukia sesytės, kasdien glosto, bučiuoja man pilvelį, pasakoja kaip visi vežiosim sesytę vežimuke, plausim užpakaliuką ir tt. Mažieji pagalbininkai. Bet…sau ant galvos, dar nujunkydama, leptelėjau, kad kai gims sesytė, vėl bus pienuko ir jei labai norėsit galėsit valgyti. Todėl dabar kasdien patiriu spaudimą – dabar jau jie man aiškina, kad, kai gims sesytė, bus pienuko ir jie valgys! Prieš porą dienų pareiškė: „Sesytė miegos vežimuke ir valgys burokėlių sriubą, o mes miegosim su mama ir tėčiu ir suvalgysim visą pienuką“. Taigi, panašu, kad teks vėl pasitelkti derybinius sugebėjimus ir derėtis iš naujo…
Mama Aušra
