Benedikto ir Martyno žindymo istorija

Mano berniukai pasibeldė į šį pasaulį baigiantis 36 nėštumo savaitei. Tiesiog vieną vakarą ėmė ir nubėgo vandenys.Dvynių žindymas Abudu mano bernužėliai pilve gulėjo galvytėmis žemyn ir su gydytoja buvom pasiruošę gimdyti natūraliai, tačiau dėl neatsiradusių sąrėmių, buvo nuspręsta mane operuoti. Viską mačiau, viską jaučiau ir po šiai dienai prisimenu kokie jie man buvo gražūs tik gimę… Tačiau mums nebuvo viskas taip paprasta, kaip mes buvom nusiteikę.

Vaikams dar šiek tiek buvo nepakankamai išsivystę plaučiai ir įsimaišiusi infekcija, taigi, teko juos palaikyti apraizgytus vamzdeliais ir gydyti antibiotikais. Po visų kursų ir mokymų buvo labai sudėtinga susitaikyti su personalo nuostatomis, kad geriau neliesti mažiukų ir jų „neerzinti“, maitinti karvės pieno mišiniu, o ne tuo lašeliu priešpienio… Taigi ateidavom, pasižiūrim ir išeinam… Kasdien laukdavau iš gydytojų žinių, kada galėsim bent paimti ant rankų ir prisiglausti, nes pienuko pradžioje visai nebuvo, tik vienas kitas lašas priešpienio. Kasdien sėdėdama palatoje stimuliuodavau krūtis visais žinomais būdais, bet sekėsi sunkiai. Prisimenu – eina gydytojos viena po kitos, bando guosti, kad po operacijos čia taip, kad dėl to, jog maisto negaunu pakankamai ir t.t. O mamos širdis tik šaukia: “Duokit vaikus prisiglaust ir pieno upės tekės… “.Sulaukėm tos dienos. Po mažųjų 5 dienų gyvenimo pagaliau buvo nuspręsta leisti man pabandyti juos maitinti. Pradžia buvo kažkas tooookio! Kaip dabar akyse stovi vaizdas: aš sėdžiu tokiame siaurame fotelyje, slaugytoja paima sukutotą vaiką ir įduoda man į rankas ir liepia maitinti… Aš net rankų negaliu patogiai pasidėti, o kaip tą vaiką laikyti ir prisidėti prie krūties, kai jauti tokį pašaipų žvilgsnį „Ir ką gi ta viena mama darys su tais dviem vaikais, badu juk numarins (tokių užuominų būtent iš tos slaugytojos girdėjau ne vieną)….“? Ir ką? Vaikas nei už ką neima tos krūties… Tada kaip iš košmaro prisimenu, paima vaiko galvutę, pražiodo burna ir bando užkabinti ant krūties. Jis net nebando įsikabinti į krūtį… Man kaupiasi nevilties ašaros, kad esu nepakankamai stipri išsireikalauti savo. Tačiau vos tik grįžus į palatą, mano pieno fabrikai užsikūrė pilnu tempu!!! Viltis tunelio gale! Teko staigiai susiorganizuoti pientraukį, nes apie tokį dalyką net nepagalovjau. Juk du vaikai, kam tas pientraukis? Tačiau mano situacijoje jo prireikė.

Kitą dieną pasikeitė kūdikius prižiūrinti slaugytoja, su ja viskas sekėsi daug paprasčiau. Po kelių ramių pabandymų, mažiai jau patys čepsėjo pienelį. Bet vėl susidūriau su įdomiu dalyku, kad mažiams bežindant pamėlynuodavo aplink lūpytes, tai pamatęs gydytojas perspėjo, kad geriau primaitinti iš stiklinėlės, o ne taip ilgai žindyti. Nes kaip neišnešiotukai, jie yra per silpni žįsti ir tas pamėlynavimas rodo, kad jie pervargsta… Ir vėl nežinia, informacijos pasiieškoti nebuvo nei galimybių, nei laiko… Priėmiau tai kaip neginčijamą faktą ir po trumpo žindymo žiūrėdavau kaip mažiukai būdavo primaitinami mišinuku.

Dar po paros pagaliau buvo nuspręsta vaikus pusdieniui patikėti mums vieniems. Nestresuojant ir likus vieniems keturiems palatoje, mums sekėsi kur kas geriau nei prižiūrint specialistams ir… sekantį rytą mes pagaliau atgavom savo mažiukus!!! Nuosprendis buvo toks, kad jei vaikai priaugs nors kelis gramus svorio, tai išleis mus namo, o jei ne, tai tada matyt teks kraustytis į Santariškes.

Iššūkis mestas, o aš neketinu nusileisti. Viena mintis buvo, dar viena diena mišinukų tikrai nepakenks, kad tik mus išleistų namo… Žindžiau, maitinom iš stiklinaičių. Man žiauriai nesisekė, užtai vyrui tas darbas sekėsi puikiai. Dirbom kaip sklandžiausia komanda, bet atėjo vakaras…. Slaugytojos sumigo(!) ir mano vyras, būdamas be galo mandagus, nedrįso jų žadinti, o aš, jausdama, kad visgi vaikai per savaitę įpratę per vieną kartą išgerti apie 40ml mišinio, vien pienuku nėra sotūs… Zurzuliavo visą naktį, ir aš praktiškai prasivarčiau nuo šono ant šono bandydama bent kiek juos pasotinti… Anksti rytą, gavom mišinio ir to rezultatą: priaugti keli gramai bei siuntimas NAMO!!!

Dvynių žindymasNamie taip pat nebuvo viskas lengva, galva plyšo iš skausmo nuo skysčių trūkumo, nuo nemigos ir nuo patirtų emocijų… Vyras priėmė sprendimą už mus visus. Išvarė mane išsimiegoti į kitą kambarį ir išmaitino vaikus tą naktį dirbtinai. Žmoniškai išsimiegojus viskas grįžo į savo vietas. Ramybė ir džiaugsmas pagaliau aplankė mūsų namus. Žinoma, mokytis žindyti teko pradėti iš naujo, bet be streso, ramiai ir dėl nieko nesijaudinant. Tiesą sakant sekėsi tikrai nelengvai, teko ieškoti įvairiausių variantų, kad nors kiek turėčiau poilsio. Abiejų iškart maitinti taip ir neišmokau, kokį mėnesį vargau kol jie išmoko tinkama žįsti. Bet, matyt, dėl visų aplinkybių ir prigąsdinimų dėl to, kad jie neišnešiotukai ir nenusilptų, psichologiškai buvo labai sunku išvis atsisakyti mišinio. Jo išgerdavo gal tik po 30 ml po maitinimo, bet po 3 val. miego, vėl prašydavo valgyti. Taip ir žaidėm iki 3 mėnesių. Mus prižiūrinti pediatrė niekada nė truputėlio neužsiminė, kad aš kažką blogai darau ir kai ėmiau maitinti tik savo pienu irper mėnesį vaikai priaugo vos po 400g, jiDvynių žindymas tik pasidžiaugė, kad mums puikiai sekasi ir, kad prieaugis tikrai yra pakankamas. Jaučiausi kaip ant sparnų, pagaliau mano juodas darbas pasiteisino!!! Vadinu tai juodu darbu, nes pagaliau atradau būdą kaip pailsėti: vieną maitinimą maitindavau vieną sūnų iš krūties, o kitą sūnų tuo pačiu metu pasiguldžiusi šalia ištrauktu pienu iš buteliuko. Nes išsitraukti pieną trukdavo kur kas trumpiau, nei pažindyti, ir taip likdavo pora valandų poilsio iki kito maitinimo. Pradėjus primaitinti vaikus papildomu maistu, nebereikėjo pieno išsitraukinėti. Užtekdavo to, ką patys pažįsdavo, tai buvo neapsakomas palengvėjimas!!! Pienelį mažiai valgė iki 9 mėnesių, kol vieną dieną niekaip nebeįsiūliau krūties Martynui, o po kelių dienų ir Benediktas nusižiūrėjo nuo brolio. Taip ramiai, be jokių stresų ir baigėm žindymą.

Dvynių žindymasBet svarbiausia, kad vaikai po tokios sunkios pradžios auga sveiki, stiprūs, gyvybingi, žingeidūs. Ištiesų tokie patyrimai labai užgrūdino ir daug ko išmokė. Matyt dabar esant panašiai situacijai jausčiausi daug tvirčiau, o tada beliko pasitikėti tais specialistais, kurie buvo šalia. Kai pirmą kartą susiduri su prieštaringomis nuomonėmis, tada belieka susitaikyti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Kada nors tikrai viskas bus gerai.Dvynių žindymas

Jei kas klaustų patarimo, tikriausiai nežinočiau ką atsakyti. Man nei viena teorija nepasiteisino iki šiol, tiek maitinant, tiek auklėjant savo sūnelius – vadovavausi vien savo intuicija ir teorijos improvizacijomis. Kol kas rezultatais esu be galo patenkinta, bet visoje šitoje istorijoje svarbiausia yra mūsų tėčio besąlyginis mano sprendimų palaikymas. Jei kas ir nepasisekdavo, niekada negirdėjau jokių priekaištų, tiesiog visada rasdavo teisingą ir tinkamą žodį pasakyti, kad vėl gimtų nauja mintis, idėja, kurią verta pabandyti, kad kaip nors išgyventi tą sunkią pradžią.

Mama Jurgita

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą