Beatričė ir Emilija

Nors “smailia plunksna” ir “aštriu liežuviu” negaliu pasigirti, bet, tikiuosi, kad mano dvynių žindymo istorija kam nors nus naudinga.Kūdykių žindimas

Mano šeimoje žindymas visada buvo vertybė. Mama žindė ir mane, ir sesę, todėl nė neabejojau, kad savo vaikus taip pat maitinsiu pati. Ilgai laukę su vyru pagaliau galėjome pasidžiaugti žinia, kad pagaliau tapsime tėvais – ir iš karto dviejų vaikučių.

Vyras aktyviai dalyvavo visame laukimo procese, kartu vaikščiojome net į kelis pasiruošimo tapti tėvais, žindymo, kūdikio priežiūros ir papildomo maitinimo kursus. Tačiau vis viena kažkur giliai kirbėjo nerimas – o kas, jeigu vaikučiai gims neišnešioti, jeigu pieno neužteks ir t. t. Matyt kaip ir daugeliui pirmakarčių mamų.

Tačiau likimas mus mylėjo – dukrytės Beatričė ir Emilija gimė tik šiek tiek anksčiau laiko, 36 savaičių. Nors buvau pasiryžusi ir labai norėjau gimdyti natūraliai, gimdymo veikla nesivystė ir atsižvelgdamas į dar kelis mano nėštumo eigos aspektus mane prižiūrėjęs gydytojas atsiklausė manęs, ar neprieštarausiu, jeigu man vis tik bus atliktas Cezario pjūvis. Taigi iš gimdymo palatos skubiai pasirašiusi dokumentus buvau pervežta į operacinę.

Kūdykių žindymasDukrytės gimė 2810g/50cm ir 2050g/46cm. Mažesnioji nepalaikė savo kūno temperatūros, todėl tris pirmąsias paras jos praleido intensyvios terapijos skyriuje. Kremtuosi, kad tų pirmųjų dienų negalėjau praleisti su jomis, kad pirmas jų gautas pienelis nebuvo mano, tačiau tai tik sustiprino ryžtą padaryti viską, kad išėjusios iš intensyvios terapijos skyrių jos gautų tik mano pieną.

Taigi po kelių parų jos buvo perkeltos į naujagimių skyrių ir iš ten man slaugutė kas kelias valandas pakaitomis atnešdavo jas pažindyti. Pieno gamyba „užsikūrė“ palengva ir itin sklandžiai. Po trijų parų abi dukrytes perkėlė man į palatą, nuo tada praktiškai visą parą jas ir maitinau. Gydytoja neonatologė mėgino įspėti mus, kad neaugant kūdikių svoriui kelias paras gali sutrikti jų adaptacija ir primygtinai siūlė primaitinti, tačiau tikėjau savimi, be to, vyras buvo visąlaik šalia. Pradėjome dukrytes žadinti kas 1,5 valandos ir žindyti kuo dažniau. Taigi svoris pradėjo augti ir po 10 dienų jau visi keturi grįžome namo.

Esu be galo dėkinga visai savo šeimai, kurie rūpinosi manimi, kad aš galėčiau žindyti vaikus. Kadangi dukrytės buvo dvi, dažnai žindydavau kone visą parą – atsisėdusi ant sofos, o tuo tarpu vyras, o kiek galėjo ir mano tėvai, prižiūrėjo kitą dukrytę ir gamino valgyti. Turiu prisipažinti, kad pirmieji šeši dukryčių gyvenimo mėnesiai buvo puikūs – galėjau valgyti kaip medkirtys, o svoris krito ir krito J.

Vienas iš didesnių sunkumų buvo tuomet, kai dukrytėms buvo 2 mėnesiai ir staiga naktį vienai sukarščiavus su ja atsidūriau ligoninėje. Antrosios nusprendėme kartu neguldyti, kadangi buvo žiema ir siautė įvairūs virusai. Taigi Beatričę, su kuria gulėjau ligoninėje, žindžiau visą laiką, o dienomis bėgdavau kas kelias valandas į namus pas Emiliją. Tuo tarpu naktį Emilijai pritraukdavau pieno ir tėtis ją namuose pamaitindavo iš buteliuko. Po ligoninės dėl nuovargio, streso ir nemigos šiek tiek sumažėjo pieno, dukros tapo irzlios, tačiau nėra tos problemos, kurios neištaisytų dažnas žindymas.

Buvo ir tokių dienų, kai viską norėjosi mesti, nes žinduko dukroms principingai nedavėme, todėl, kol buvo žindomos, naktimis nemiegodavo – kol vieną žindydavau, kita „stovėdavo eilėje“, tėtis verkiančią nešiodavo. Žindyti abi kartu galėjau tik maždaug 5 mėnesius, kadangi vėliau jos pradėjo viena kitą blaškyti ir trukdyti viena kitai.

Kas mėnesį apsilankant poliklinikoje vis išgirsdavome klausimą: „tai turbūt nebemaitinate?“. Ir širdį nusmelkdavo nuostabus jausmas, kai vyras išdidžiai seselei atsakydavo: „žinoma, kad maitiname ir maitinsime dar ilgai“. Išskyrus pirmąsias paras ligoninėje, jos daugiau nė karto negavo pieno pakaitalų.

Taigi savo dukreles maitinau vieną 15, kitą – 16 mėnesių. Pirmoji atsisakė krūties pati, o su kita dukrele tiesiog išlaukėme laiko, kai pajutome, kad galime atjunkyti. Tėtis atjunkė švelniai ir be riksmų, todėl įsitikinome, kad viskam ateina savas laikas.

Dabar mano dukrytėms 2 metai ir 4 mėnesiai. Nors laiko, kai buvo žindomos, jos neatsimena, tačiau pamačiusios mažus kūdikėlius jos pasakoja, kad „Maži vaikučiai geria mamos pienuką. Kai mes buvom mažos, irgi gėrėme mamos pienelį.“ Tikiuosi, kad supratimą apie žindymo naudą jos užaugusios nusineš ir į savo šeimas.

Mama Sigita

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą